Atsakymai / Patarkit, kaip susišnekėti su naująja karta?

SJ Solutions™

LT EN RU

Patarkit, kaip susišnekėti su naująja karta?

Jie nesupranta, kas yra pareiga. Atrodo, kad jiems viskas turėtų būti pateikta ant lėkštelės. Pažadų nesilaiko, neklauso, ką sakai, jokios pagarbos!

Pikta, nes tenka kartu dirbti su tos jaunosios kartos atstovais. Jie visą laiką vėluoja, atsikalbinėja, nesilaiko elementarios tvarkos. Kalba nesuprasi ką, amžinai burba. Kai paklausi, kas netinka, tik numoja ranka ir nusisuka.
Ir ne vienas mano draugas skundžiasi tais jaunikliais. Panašu, kad ir mūsų vadovai nelabai žino, ką su jais daryti.
Aš gi suprantu, kad tokių bus tik daugiau. Tad vis tik turi gi būti būdas su jais susikalbėti?

Birutė


Iš tiesų, Birute, turi toks būdas atsirasti. Juk jei jo nerasim su Jumis, kaip gi pavyks ramiai gyventi tarp tų, kurie dar truputį ir bus pagrindiniais vertės kūrėjais ir pensijų mokėtojais?! Tik ar tai mums su jais, ar jiems su mumis reikia mokytis susikalbėti, kaip Jūs manote?

Neabejoju, Birute, kad ir Jums teko patirti nepaprastai „malonių“ bendravimo akimirkų su suaugusiais, kai dar buvote paauglė. Sutikit, siutino, tokiais protingais save laikantieji, nieko nesupranta apie tikrą gyvenimą. Vis aiškina,patarinėja. O pamenat vieną kitą suaugusį, su kuriuo vis tik pavykdavo rasti bendrą kalbą? Su kokiu dėde, ar teta, kaimyne, ar mamos bendradarbe, kurie atrodė tokie kažkokie kitokie? Tokie jaunatviški. Ir kaip kartais patys sau sakydavom – kai būsiu mama, ar tėtis, su savais vaikais elgsiuos taip kaip tie dėdės, tetos? Jie laikė mus sau lygiais, domėjosi mumis. Jei ką ir pasakojo, tai taip tarsi mes buvom tais, kurie jau viską gali suprasti. Nevengdavo ir mūsų nuomonės paklausti. Paskatindavo atsiverti ir dalintis. Jie mūsų klausė.

Be abejo, Jūsų nupasakota situacija atspindi tą chrestomatinę, kartų kovą. Na, gal ir ne kovos, bet nesusikalbėjimo ir nesusipratimo. Kai mes bandom įsprausti kitus į savo suvokiamo pasaulio rėmus, o jie tam priešinasi, nes jų pasaulio suvokimas skiriasi.

Pastaruoju metu ypač daug kalbama apie naujosios kartos išskirtinumą, kitoniškumą. Nesu sociologijos ar socialinės psichologijos specialistas, dėl to negaliu būti autoritetu šioje srityje. Tačiau darbinėje aplinkoje pastebiu lygiai tą patį, ką pastebite ir Jūs, Birute. Ši karta labai daug bendrauja, tačiau ne tiesiogiai. Per tarpininką – internetą ir su juo susijusius įrenginius. Kitaip sakant, mes su Jumis naudojam internetą kaip informacijos ir pramogos gavimo priemonę, o jie... jie ten gyvena. Tad jų socialinius įgūdžius sąlygoja ne tiesioginis tarpasmeninis bendravimas, o bendras buvimas virtualioje socialinėje terpėje. Tokioje terpėje, kur dominuoja Like’ai: jei kažką padariau, pasakiau, „papostinau“, to rezultatas yra Like’as (mane turi pastebėti). Jei Like’o nėra, visi tie, kurie galėjo Like’inti, bet to nepadarė – negeri žmonės. O jei negeri, tai kam su jais turėt reikalų. Eisiu ten, kur mane labiau „laikins“. Tai yra – neatsakysiu į tavo pastabas, komentarus, laiškus, sudrausminimą ,nutrauksiu mintį bet kurioje man patogioje vietoje. Nes tavo atsakas manęs nedomina. Nes kitur lengvai tą atsaką gausiu.

Galbūt tai lemia dėmesio šaltinių pasirinkimo galimybė – jei ne čia tai kitur. Vyresnei kartai teko dažniau mokytis bendrauti, ieškoti ir surasti tinkamų susikalbėjimo būdų, nes socialinės reakcijos šaltinių (kitų žmonių) aplink buvo kur kas mažiau. Ne vienam teko pasitenkinti tuo, kas yra arčiausiai. Tad su juo ir bandėm ką nors nuveikt.

Tuo tarpu Milenium žmonės turi galimybę eiti ten, kur gaus daugiau Like’ų. Ir jei jie jaučia, kad darbo vietoje nėra patenkinti jų socialiniai poreikiai – atsakymas vienas: eik ten, kur jie bus patenkinti. Taip šios dienos jauni žmonės nevengia keisti darbo vietų. Gyvenamųjų vietų. Vis dažniau pasitaiko atvejų, kai darbuotojas porą mėnesių padirba ir dingsta. Tiesiog dingsta. Po kiek laiko paaiškėja, kad žmgus jau kitoj įmonėj dirba, ar kitoj šaly gyvena. Ir juridinius formalumus tenka tvarkyti pašto pagalba.

Nesunkiai gali susidaryti įspūdis, kad raginu reikia-nereikia „Like’inti“ juos ir tada bus viskas gerai. Atėjo į darbą – Like. Padarė ataskaitą – Like. Atsakė į klausimą – Like. Na, nemanau, kad tai būtų tinkama priemonė. Ypač turint galvoje galimas pasekmes. Tačiau vieną dalyką čia tikrai verta išskirti – mums visiems reikia įvertinimo. Jiems jo reikia ypač. Ir jei mes įvertinimo negaunam, mes galvojam ką daryt. Jie – keičia socialinę terpę. Tad daugiau pelnyto įvertinimo nepakenktų kasdieniame jų gyvenime. Na, ir panašu, kad senas geras jaunesniųjų traktavimas sau lygiais, suaugusiais, kompetentingais, vertais pagarbos irgi gali pagelbėti.

JAV vadybos specialistai pastebi vieną keistą dalyką: Milenium kartos žmonės vis dėl to pasiduoda teigiamai įtakai. Jei juos įtakoja pagarbos vertas, pasitikėjimo nusipelnęs, atsakantis už savo žodžius lyderis. Taip kaip ir mes visi.


Saulius Jovaišas

Konsultuoja Saulius Jovaišas (saulius.jovaisas@sjs.lt)
Publikuota www.asirpsichologija.lt

Į klausimus atsako verslo valdymo patarėjas, personalo parinkimo ekspertas, ugdančiojo vadovavimo ir karjeros mentorius Saulius Jovaišas