Atsakymai / Mano vadovas geria!

SJ Solutions™

LT EN RU

Mano vadovas geria!

Taip būna. Ir kur kas dažniau, nei norėtūsi. Kaip darbuotojai gali padėti vadovui sudėtingoje asmeninėje situacijoje.

Mano vadovas geria. Visi tai matom, ir jis jau nebesivaldo. Ateina į darbą vidudienį, o net kai ir ryte ateina, vis tiek būna akivaizdu, kad ką tik išgėrė. Ir visai ne alkoholio smarvė yra esmė. Esmė ta, kad jis niekaip nepriima sprendimų, nusikalba arba sėdi kabinete niekur neiškišdamas nosies. Nukelia sprendimus, susitikimus. Kartais atrodo, kad ir iš darbo neišeina. Nakvoja kabinete.

Negaliu to pakęst! Bet ir išeiti taip paprastai iš darbo negaliu. Mūsų įmonėje tik penki darbuotojai. Viskas ant mūsų ir kabo. Jei nors vienas paslystume, koją susilaužytume ar tiesiog išeitume iš darbo, viskas sugriūtų. O jis nesiima jokių veiksmų. Tik formaliai atbūna. Kvailus juokelius laido ir svirduliuoja koridoriumi.

Kaip jam pasakyti, kad taip daugiau tęstis nebegali?

Laimutė


Taip, Laimute, situacija tokia, sakyčiau, ribinė... Alkoholizmas, turbūt, viena iš kebliausių, klastingiausių ligų. Ir toli gražu nereta tarp vadovų. Nesiimsiu vertinti, kada nuosaikus vartojimas tampa alkoholizmu: ar kai po darbo taurė vyno tampa neišvengiama norma, ar kai iš ryto atvažiavus į darbą tualete nugeriama pusė buteliuko iš kišenės. Tai ne mano sritis.

Mano sritis – padėti žmonėms ieškoti ir rasti sprendimą kebliose darbinėse tarpasmeninių santykių situacijose.

Tačiau dabar ir man keblu ką nors konstruktyvaus pasiūlyti. Žinot, gal net ir pasinaudočiau viešumo privilegija paskatindamas mūsų skaitytojus pasidalinti samprotavimais ir pasiūlymais, kaip spręsti tokią situaciją. Labai lauksiu Jūsų laiškų, mieli kolegos, savanoriai konsultantai. Mano elektroninio pašto adresas saulius@asirpsichologija.lt. Ne tik Laimutė, bet ir aš būčiau dėkingas už Jūsų pasiūlymus ar pasidalijimą patirtimi. Neabejoju, kad yra ir daugiau darbuotojų, kurių vadovai ar kolegos geria. O tai reiškia, kad jų nekonstruktyvus elgesys tampa našta kitiems ir nebesukuria daugiau vertės įmonei, klientams bei kitiems susijusiems asmenims. Ir dažnai, kaip Jūs, Laimute, rašėt, įmonės gyvos tik todėl, kad darbuotojai neleidžia sau apleisti skęstančio laivo.

Tačiau, kol mūsų skaitytojai konsultantai pasidalys savo mintimis ir idėjomis, pagalvokim kartu, ką galim padaryt jau dabar. Kažkodėl pamaniau, o kas, jei vieną dieną pagalvotume, kad Jūsų viršininkas serga kokia nors labai specifine liga, kurios simptomai nebeleistų jam atlikti savo pareigų? Ką tokiu atveju darytumėt Jūs? Įtariu, kad tą patį, ką ir dabar, tik be kaltės jausmo, o kur kas labiau jausdama, jog atliekat pareigą ir gelbėjate situaciją. O Jūsų širdis būtų kupina užuojautos vadovui. Ir įmonė toliau galėtų veikti kurį laiką. O gal net Jums kiltų mintis ir atsirastų drąsos ateiti pas vadovą, kuris nebepajėgia atlikti savo pareigų, ir pasiūlyti jam kokį nors sprendimą. Pavyzdžiui, suteikti daugiau atsakomybių Jums ir kolegoms. Gal paskirti pavaduotoją, kuris garantuotų kasdienių darbų produktyvų atlikimą? Ir galbūt vadovas, nors ir kiek susikrimtęs, rimtai apsvarstytų Jūsų pasiūlymą.

Nenoriu raginti Jūsų tik užjausti žmogų, kuris griauna ne tik savo, bet ir kitų gyvenimus, grimzdamas į sunkiai pagydomos ligos liūną. (Nors kažkur giliai širdies kertelėje norisi atkreipt visų dėmesį į tokį paprastą faktą, kad ir daugelio kitų ligų priežastis tėra neatsakingas mūsų, žmonių, elgesys su savimi. Kiek sunkiai pagydomų ligų lemia netinkama mityba, mažas judrumas, neefektyvus elgesys susidūrus su stresinėmis situacijomis?..) Noriu tik paraginti pamąstyti pamiršus nusivylimą ir pyktį. Eiti pas alkoholiką vadovą ir aiškinti jam į veidą, kad jis neteisus, turbūt ne mūsų darbas? Mesti skęstantį laivą? Visada spėsim.

O gal susėsit su artimais kolegomis ir sutarsit dėl galimų sprendimo variantų. Taip, kad visi būtų įtraukti ir įsitraukę. Taip, kad visi norėtų prisidėti ir gelbėti įmonę. Jei pasitarus atsirastų planas, turint jį jau būtų galima eiti net ir pas alkoholiką. Net ir visiškai įklimpęs neviltyje žmogus yra pajėgus pažadėti valandą laiko rytoj nuo 12 iki 13 svarbiam klausimui. O tada jau iškyla iniciatyvių darbuotojų pasiruošimo ir atkaklumo klausimas. Gali taip būti, kad geriantis vadovas tik ir laukia, kada kas nors perims iš jo bent dalį kaltės jausmo, kurį jis nešiojasi kaskart nepajėgdamas atsukti butelio kamštelio. Ir kai kolektyvui bus svarbu gelbėt ne save, ne vadovą, o įmonę, jos interesus, klientų poreikius ir sunkiai iškovotas pozicijas, galbūt ir vadovas pajėgs sustoti ir paprašyti pagalbos. Galbūt tai padės jam suprasti, jog gėda ir kaltė gali turėti pabaigą.

Pabaigoje ištrauka iš Antoine‘o de Saint-Exupery knygos „Mažasis princas“:

– Ką tu čia veiki? – paklausė jis girtuoklio, kurį išvydo sėdintį prieš ištisą virtinę butelių – tuščių ir pilnų.
– Geriu, – niūriai atsakė girtuoklis.
– Kodėl tu geri? – paklausė mažasis princas.
– Kad užmirščiau, – atsakė girtuoklis.
– Ką užmirštum? – paklausė mažasis princas, kuriam jau buvo jo gaila.
– Kad užmirščiau, jog man gėda, – prisipažino girtuoklis, nuleisdamas galvą.
– Ko gėda? – pasiteiravo mažasis princas, kuris norėjo jam padėti.
– Gėda gerti! – nukirto girtuoklis ir galutinai nutilo.

Ir suglumęs mažasis princas jį paliko.

(Iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. Alma litera. Vilnius, 2009.)


Saulius Jovaišas

Konsultuoja Saulius Jovaišas (saulius.jovaisas@sjs.lt)
Publikuota www.asirpsichologija.lt

Į klausimus atsako verslo valdymo patarėjas, personalo parinkimo ekspertas, ugdančiojo vadovavimo ir karjeros mentorius Saulius Jovaišas