Atsakymai / Bijau kalbėt prieš auditoriją. Ką man daryt?

SJ Solutions™

LT EN RU

Bijau kalbėt prieš auditoriją. Ką man daryt?

Baimė kalbėt prieš auditoriją yra labiausiai paplitusi fobija žmonijoje. Tai reiškia, kad visi mes bent kartais bijom auditorijos vertinimo, reakcijų. Bijom apsikvailinti, bijom, kad iš mūsų pasityčios. Kaip tai nugalėti? Kaip išmokti kalbėt prieš auditoriją ir nugalėti baimę?

Turiu labai standartinę problemą. Daug apie tai prirašyta knygų ir straipsnių. Kas netingi, tas ir receptų turi, bet man nepadeda. Aš vis dar bijau kalbėti prieš auditoriją, tačiau kartais tenka daryt pristatymus. Ir tai košmaras! Išbandžiau ir kvėpavimo pratimus, ir prieš veidrodį repetavau. Visi sako: reikia daryti, prezentuoti ir bus gerai. Negerai. Jaučiuosi beviltiškai. Ką man iš tiesų daryti?

Danguolė


Gal tiesiog pakeiskite darbą. Na, gerai, juokauju. Bet taip ir norisi būtent taip atsakyti, kai matai, kad žmogus išbandė viską.

Kad ir kaip būtų keista, kalbėjimas prieš auditoriją minimas kaip dažniausiai pasitaikanti fobija. Kur kas dažnesnė nei aukščio baimė, vorų baimė ar (tai jau tikrai) baimė būti atstumtam... Nors kita vertus, čia ta pati baimė! Kai kalbam prieš auditoriją būtent baimė būti atstumtam užvaldo labiausiai. Ypač jei auklėdami mūsų tėvai rėmėsi kitų žmonių nuomone apie mus („Ką kaimynai pasakys?“).

Džiaugiuosi, kad turit gerų patarėjų. Džiaugiuosi, kad domitės ir randat atsakymus. Iš tiesų, juk pati žinote, kad teisūs tie „mulkiai“, kurie sako, jog „reikia daryti, prezentuoti ir bus gerai“.

Turėjau kolegę, kuri labai bijojo kalbėti prieš auditoriją. Taip labai, kad jai nuolat reikėjo padrąsinimo, palaikymo, užtarimo, galimybės atsiremti, kitaip tariant, galimo pavojaus būti atstumtam kompensavimo – besąlyginio palaikymo. Ji tokį žmogų turėjo. Ir po dvejų metų nuolatinio palaikymo (iš tiesų, nuolatinio spaudimo: eik, daryk, viskas bus gerai) ji taip įgudo viešai kalbėti, kad kai dabar kartais būnam pranešėjais kartu, nebespėju įterpti nė jokio žodžio.

Tačiau ne visi turi tą galimybę būti remiami ir palaikomi. Tad jiems (atleiskit, bet tokiu atveju ir Jums) belieka surasti prasmę to, ką tenka daryti. Taip jau yra, kad jei mūsų pranešimas, viešas pasisakymas, pasirodymas neturi realios reikšmės, įtakos ar prasmės klausytojų arba žiūrovų auditorijai, jis nebeįgyja pagrindo ir remiasi tik mūsų prašmatnia asmenybe, kurios vertę įžvelgti savaime kitiems gana sunku. Tada tampa svarbiau ne tai, ką pristatome, o mes patys. Todėl rizika būti atstumtam, atmestam stipriai padidėja.

Bet jei mūsų pranešimas neturi prasmės, poveikio ir reikšmės, kam jį daryti? Juk vien savo fantastišku pasirodymu (jei tokį surengtume) neužbursime žmonių ilgam. Iš tiesų – kam jį daryt? Todėl, kad liepė? Todėl, kad taip priimta? Todėl, kad taip visada buvo? Bet ar tai rimtas pagrindas?

Tiesiog noriu pasakyt, pritardamas Jūsų išmintingiems bičiuliams, kad įmanoma nugalėti auditorijos baimę nuolat praktikuojant viešus pasirodymus. Čia moksliškai įrodytas faktas. Tačiau jei viešo pasirodymo prasmė, tikslas kažkur pasimetė mūsų veiklos užkulisiuose, tada būtų sveika atsakyt sau į klausimą: „Kodėl aš tai darau?“ O jau tada, kaip sakoma, „gamta Tau padės“.


Saulius Jovaišas

Konsultuoja Saulius Jovaišas (saulius.jovaisas@sjs.lt)
Publikuota www.asirpsichologija.lt

Į klausimus atsako verslo valdymo patarėjas, personalo parinkimo ekspertas, ugdančiojo vadovavimo ir karjeros mentorius Saulius Jovaišas