Atsakymai / Ar sakyti tiesą kolegei, kad ji nekompetentinga?

SJ Solutions™

LT EN RU

Ar sakyti tiesą kolegei, kad ji nekompetentinga?

Kaip geriau tokioj situacijoj elgtis? Ar saugoti santykius ir toliau „atidirbinėti“? Ar išsakyti viską tiesiai šviesiai?

Jūs nuolat rašote, kad darbe reikia išlaikyt gerus santykius, kad santykiai svarbu. Bet jei toliau apsimetinėsiu ir darysiu darbus už savo kolegę (pavadinkim ją Danute), vistiek pratrūksiu. Jai nekaip sekasi dirbti, bet mes visi skyriuje lyg iš gailesčio ją „dengiam“ – kad tik vadovai nesuprastų, kad ji ne savo vietoj sėdi. Ji geras, šiltas žmogus, bet labai prasta darbuotoja.

Kaip geriau tokioj situacijoj elgtis? Ar saugoti santykius ir toliau „atidirbinėti“? Ar išsakyti viską tiesiai šviesiai?

Nenuolatinė Jūsų skaitytoja


Turiu pripažinti, kad ne kartą akcentavau, jog santykiai darbo vietoje yra labai svarbu, kaip ir visur kitur. Taip, nė kiek neabejoju, jog geri santykiai skirti geram rezultatui pasiekti, tikslui realizuoti Toli gražu ne tam, kad kiti mus mėgtų. Taigi, kalbu apie kitokią gerų santykių paskirtį.

Leiskit retoriškai Jūsų paklausti, ką gaunate dengdama savo kolegę? Kodėl Jums tai naudinga? Tarkime, saugote savo kolegę nuo vadovų vertinimo dėl jos, saugodama ją. Tokiu atveju panagrinėkim, ką ji, Danutė, iš to gauna. Ar tai padeda jai tapti geresne darbuotoja? Būti labiau naudinga skyriui? Ar tai leidžia jai jausti savo vertę, jaustis darančia svarbų ir reikalingą darbą? Esančia savo vietoje, pilnaverčiu žmogumi? Ar vis tik tai skatina ją ir toliau jaustis priklausomai nuo kitų ir toliau vertinti save kaip nevertą tos pagalbos, kurią jai suteikia kolegos? Ar tai neleidžia jai ir toliau likti... auka?

Vadovavimo seminarų metu kartais naudoju tokį žaidimą, kurio metu žmonės turi bendradarbiauti, kad pasiektų bendrą tikslą. Labai dažnai nutinka, kad bendradarbiavimą seminarų dalyviai supranta kaip darymą už kitą. Įsivaizduokit – sėdi žmonės aplink stalą. Visi vienodai nežino, kaip ir ką reikia daryti, ačiau visi nori padaryti ką nors gero. Tada atsiranda aktyvistai, kurie puola dirbti už kitus. Kai po žaidimo klausiu dalyvių, už kuriuos tie aktyvistai atidirbo, kaip jie patys jaučiasi, atsakymas visada tas pats – „blogai“. Dažnai sakoma: „jaučiuosi tarsi manim nepasitikėtų“, „nenoriu nieko daryti.“, „jaučiuosi, tarsi mane laikytų neįgaliu“.

Kartais gerumas žudo. Ypač, jei tai ne gerumas, o poreikio būti vertinamu geru, reikalingu, patenkinimas.

Tačiau Jūs, Nenuolatine mano skaitytoja, regis, jau pavargote. Tad ir klausiate, ar pasakytikolegei, kad ji nesugeba dirbti. Tačiau čia gal greičiau klausimas, ne ar, o kaip tai padaryti. Tuomet atsakymas toks – mandagiai, draugiškai, jautriai, šiltai ir pasiūlant pagalbą mokytis ir tobulėti. Didelė tikimybė, kad jai bus sunku išgirsti iš Jūsų žodžius, kuriuos ji sau kartojo pati. Kartojo, kol priprato tiek, kad nusprendė, jog taip ir turi būti. Ir taip bus tol, kol padės dar vienas firminis obuolių pyragas prie rytinės kavos kolektyvui. Todėl jei norite jai iš tiesų padėti, verta pasakyt jai tai, ką matote, iš tiesų. Ne įvertinimo siekiant, ne papildomų užskaitos taškų, o siekiant padėti iš tikrųjų. Žmonės tai jaučia. Ir vėl gi – susėsti kartu, pasitelkti ir kitus kolegas, sudaryt jos, kaip drabuotojos, tobulinimo planą: bet kokiu atveju sugaišdavot daug laiko atlikdami už ją darbus. Kodėl nepabandžius tą patį laiką skirti realiai pagalbai jai? Bent mėnesį. Jei ji norės tobulėti, o Jūs norėsit nuoširdžiai padėti, yra didelė tikimybė, kad rezultatas bus.

Sunkus tai uždavinys. Bet, mano nuomone, prasmingas. Sena, nuvalkiota patarlė byloja – “Jei nori padėti alkstančiam, neužteks duoti jam žuvį maistui, kur kas geriau išmokyti jį žvejoti“.


Saulius Jovaišas

Konsultuoja Saulius Jovaišas (saulius.jovaisas@sjs.lt)
Publikuota www.asirpsichologija.lt

Į klausimus atsako verslo valdymo patarėjas, personalo parinkimo ekspertas, ugdančiojo vadovavimo ir karjeros mentorius Saulius Jovaišas