Kaip geriau tokioj situacijoj elgtis? Ar saugoti santykius ir toliau „atidirbinėti“? Ar išsakyti viską tiesiai šviesiai?

Darbo vietoje būna nuolatinis triukšmas, kuris mane erzina, labai trukdo susikaupti. Nesuprantu, kam žmones taip kankinti. Visi kalba vienas per kitą, rėkia, bėgioja, skamba telefonai. Jokios galimybės susikaupti.

Jaučiu, kad kolegos manim nepasitiki. Vis kažko nepasako. Nutyla reikšmingose vietose, išeina iš kabineto „pasitarti“. Akivaizdu, kad tam, jog aš negirdėčiau.

Jie nesupranta, kas yra pareiga. Atrodo, kad jiems viskas turėtų būti pateikta ant lėkštelės. Pažadų nesilaiko, neklauso, ką sakai, jokios pagarbos!

Atėję į darbą mes emocijų nepaliekam namie, kaip nereikalingo skėčio saulėtą dieną. Mes emocijas atsinešam į darbą kartu. Tačiau kaikurie taip stipriai įsisuka į jas, į artimus santykius, į tarpusavio priklausomybę, kad tai ima trukdyti darbo rezultatams. Ką daryt su “saldžiąja porele?”

Kai daug karto sulauki atsakymo “ne”, nusvyra rankos ir prarandi pasitikėjimą savimi. Kaip nepasiduoti? Kaip atkakliai ieškoti naujo darbo? Kas svarbu žinoti tokiu gyvenimo periodu?

Būna kolektyve labai reikalingi, bet labai nepritampantys darbuotojai. Kaip paskatinti tokius prisijungti prie komandos? Kaip padidinti jų motyvaciją?

Argi taip nebuvo, kad esi įsitikinęs, kad tau turėtų mokėt daugiau, bet pas bosą neini. O jeigu jis supyks, o jei paaiškės, kad jis turi tau priekaištų. Ir vietoj padidėjusio atlyginimo padidės tikimybė būti atleistam? Kaip spręst susiklosčiusią situaciją? Kaip kalbėtis su vadovu, kad visi liktų gyvi ir atlyginimas būtų pakeltas?

Dažniausias ir labiausiai trikdantis klausimas pokalbio dėl darbo metu yra būtent šis. Kaip jam pasiruošti? Ką nori išgirsti galimas darbdavys?

Sunku būna apsispręsti. Jau, atrodo, samdomam darbe pasiekei viską ir kitas žingsnis turėtų būti darbas sau. O gal ir ne? Vis tik ką pasirinkti.

Vadovas pasidarė kažkoks ypač malonus? Net kiek per dėm lipšnus? O gal jis jau nusprendė, kad tai, kad moka tau atlyginimą reiškia, kad tu esi jo nuosavybė? Ką tokioj situacijoj daryti? Kaip elgtis?

Kai kurie darboviečių “seniai” mano, kad jie turi teisę elgtis su savo kolegomis žeminančiai. Jiems, kaip armijoje, atrodo, kad jau vien tai, kad jie ilgiau ištvėrė šio darbo malonumus, leidžia jiems jaustis viršesniais, komanduoti, vaikyti, skriausti naujokus. Kaip kovoti su tokiu požiūriu?

Būna paskiria vadovą, arba grįžta senasis vadovas, o komanda nuėjus gerokai toliau, nei gali prisivyti vadovaujantis asmuo. Kaip padėti vadovui suprasti, kad laikas keistis?

Ar verta lipti per galvas siekiant karjeros? O jei tai būtų naudinga įmonei? Visai nesinori būti pravardžiuojamu karjeristu. Bet jei nesiekti karjeros esamam darbe, gali būti, kad alternatyva yra daryti tai kitame darbe. Kam nuo to geriau?

O jei kolega nuolat neduoda ramybės ir "geria kraują". Taip, kad net į darbą eit dėl jo nesinori. Ką daryt su tokiais? Česnakas ir kryžius jų neima.

Dažnam vadovui tinkamas, geras, produktyvus pavaldinio elgesys yra tarsi savaime suprantamas – už tai jam juk pinigai mokami. Tokie vadovai mano, kad jie reikalingi tam, kad pavaldiniams parodytų ką tie daro ne taip, kad pabartų ir pakontroliuotų – na, kaip mokytojai tarybinėj mokykloj. Toks elgesys nieko nesukuria. Kaip pakeist tokį vadovo elgesį?

Niekas nemėgsta susirinkimų. Nebent… susirinkimai būna konstruktyūs, turiningi ir duoda naudos. Kaip organizuoti naudingus susirinkimus?

Būna ateinam į naują kolektyvą, o ten viskas kažkaip ne taip. Santykiai sunkūs, nemalonūs. Žmonės nebendradarbiauja. Taip ir nustoki norėti eiti į darbą. Kaip pritapti naujame kolektyve?

Kartais vadovai mano, kad pavaldiniams aiškios jų neišsakytos mintys ir lūkesčiai. Bet taip nėra. Kaip elgtis tokio vadovavimo atveju?

Daugelis iš mūsų seniai būtume pakeitę nemėgstamą darbą. Tačiau nesėkmės baimė stabdo nuo bet kokių ryžtingų veiksmų. Kaip pasiryžti pakeisti darbą dabar?

Yra vadovų, kuriems labai patogu turėt šalia savęs tokį neoficialų vadovą. Tokį, kurio sprendimai dažniausiai ir būna priimami. Tokį, kuris sukuria vadovui įspūdį, kad tai vadovas čia svarbiausias. Nors iš tikrųjų svarbiausias kardinolas. Pilkasis. Ką daryt su pilkaisiais kardinolais?

Baimė kalbėt prieš auditoriją yra labiausiai paplitusi fobija žmonijoje. Tai reiškia, kad visi mes bent kartais bijom auditorijos vertinimo, reakcijų. Bijom apsikvailinti, bijom, kad iš mūsų pasityčios. Kaip tai nugalėti? Kaip išmokti kalbėt prieš auditoriją ir nugalėti baimę?

Būna taip - kol dirbom kartu, ranka rankon, žmogus buvo kaip žmogus. O tik paskiria vadovu ir tarsi kas pakeistų. Žmogus tampa arogantiškas, neprieinamas. Dingsta buvęs bendradarbiavimas ir draugiškumas. Ką daryt tokioj situacijoj?

Amžinas vadovų klausimas visiems, ką jie sutinka savo kelyje. O gal verta paklaust savęs - ką aš darau, kad darbuotojai iš motyvuotų, tampa demotyvuotais?

Atrodo, kad kaikuriems reikia daugiau nei visiems likusiems, sudėtiems kartu. Pasitaiko tokių, kurie lenda su savo iniciatyvom, su savo “teisingu” požiūriu į viską ir visus. Ką su jais daryt? Kaip padaryt, kad tiesiog leistų dirbt savo darbą ir nelįstų į veidą?

Žmonės užsisėdi vienoje vietoje, vienoje rutinoje. Kaip išjudint save ir paskatint domėtis karjera, darbo paieškomis, ar jo keitimu? Kaip norėti norėti?

Norint atlikt savo darbą gerai, nuolat tenka tobulėti. Sunku tai daryt, kai niekas nepalaiko, neskatina ir nevertina už tobulėjimą. Tačiau dėl ko mes tobulėjam? Ar ne dėl savęs? Savęs ir savo organizacijos?

Jei esi naujai paskirtas vadovas, šitas klausimas bus vienas aktualiausių. Darbuotojai, kuriems vadovausi, juk žiūri į tave pro padidinimo stiklą, ir atrodo tik ir laukia, kad tu paslystum. Ir kol užsitarnauji jų pripažinimą, pasitikėjimą, praeina daug ir nelengvo laiko. Kaip pagreitint autoriteto didinima?

Mes skirtingi. Su skirtingais poreikiais. Kiekviename kolektyve yra žmonės, kuriuos kiek sunkiau išjudinti, įtraukti, paskatinti prisidėti prie kolektyvo. Ir iš tiesų – ar to reikia jiems? Ar to reikia kolektyvui?

O iš tiesų – kas dabar? Na, gavai darbą. Na pirmos emocijos aprimo. O ką ir kaip daryti tame pirmame darbe?

Kai kitą kartą tave kvies į laiko valdymo seminarą, pagalvok, kodėl niekas neorganizuoja debesų vaikymo seminaro. Ar todėl, kad debesų sklaidymą uzurpavo Čakas Noris su savo suktuku? Ne. Greičiausiai todėl, kad tai neįmanoma. Taip pat kaip ir valdyti laiką. Viskas, kad įmanoma laiko atžvilgiu tai – valdyti save.

Jei organizacijoje yra bent du padaliniai su skirtingom užduotim, tam tikras nesusikalbėjimas ir nepatenkinti lūkesčiai iškart reiškiasi smagiai griaunančia jėga. Ypač jei kalbam apie pardavimus ir gamybą. Kaip jiems susikalbėt tarpusavyje? Kaip susitarti dėl bendro darbo ir labiau padėt vieni kitiems, nei trukdyt?

Gal ir gerai, kad nespėjai. Lengviau bus kitur? Kaip vadovai turi elgtis su pavaldiniais.

Įmonė susiduria su finansinėm problemom, o vadovai standartiškai užsidaro savo kabinetuose ir nekomunikuoja su komandomis, neįtraukia jų į problemų sprendimus.

Taip būna. Ir kur kas dažniau, nei norėtūsi. Kaip darbuotojai gali padėti vadovui sudėtingoje asmeninėje situacijoje.

Labai įdomus klausimas. Juk išeinam ir už nugaros užsidaro durys. O mums vis tiek rūpi ką jie apie mus galvoja. Pasitarkim.